(detali)

Orai Kelmėje

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Kur didvyris ramybę randa

2017 m. liepos 8 d.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ

GI­DO VA­SA­RA

Do­na­tas Jo­kū­bai­tis – gi­das, turintis teat­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Per­nai jis šiau­lie­tiš­kai pra­kal­bo An­ta­no Glus­ki­no re­ži­suo­ta­me spek­tak­ly­je „Va­ra­ta­rius“. Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je, Val­do­vų rū­muo­se dir­bęs gi­das is­to­ri­nes ži­nias eks­kur­si­jo­se pa­ska­ni­na li­te­ra­tū­ra, mu­zi­ka ir šiau­lie­tiš­ka „kal­bi­ke“. Eks­kur­si­ją, skir­tą Vil­niaus An­ta­kal­nio Sa­pie­gų ba­ro­ko an­samb­liui, D. Jo­kū­bai­tis va­di­na „bran­gak­me­niu ka­rū­no­je“.

zivile@skrastas.lt

Po Sa­pie­gų rū­mų skliau­tais

D. Jo­kū­bai­tis gi­du dir­ba aš­tuo­ne­rius me­tus. Kryp­tis – Vil­niaus is­to­ri­ja. Gi­das ži­no: jei su Vil­niu­mi su­si­pa­žįs­ti ir pri­si­jau­ki­ni, mies­tas at­ve­ria lo­bius – ant že­mės ir po že­me. Kai prieš po­rą me­tų eks­kur­si­joms bu­vo at­ver­ti Sa­pie­gų rū­mai, nu­šniokš­tė tik­ra lan­ky­to­jų ban­ga.

„Re­tas gi­das tu­ri teat­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, to­dėl ma­no eks­kur­si­jo­se už­prog­ra­muo­ta, kad vis­kas bus ki­taip“, – šyp­so­si D. Jo­kū­bai­tis.

Ves­da­mas eks­kur­si­jas, gi­das pra­kal­ba ir šiau­lie­tiš­kai: „Aš ne­sle­piu, iš kur esu, i kas aš esu. Šiau­liai Vil­niuj yr ko­ky­bės ženk­las. Kas tas Vil­nius, jei Šiau­lių ne­bū­tų?“

D. Jo­kū­bai­čio eks­kur­si­ja po Sa­pie­gų ba­ro­ko an­samb­lį nė­ra tik pa­sa­ko­ji­mas – ji bai­gia­si mi­ni­ kon­cer­tu, kur is­to­ri­nę dva­sią pa­pil­do mu­zi­ki­nis-li­te­ra­tū­ri­nis vyks­mas.

Kai vie­ną die­ną ki­lo min­tis eks­kur­si­ją kaž­kuo pra­skaid­rin­ti, D. Jo­kū­bai­tis pa­skam­bi­no bi­čiu­liui Skir­man­tui Sas­naus­kui, vie­nam iš ge­riau­sių džia­zo mu­zi­kan­tų Lie­tu­vo­je. Taip džia­zo mu­zi­ka su­si­lie­jo su li­te­ra­tū­ra.

Ko­kia poe­zi­ja skam­ba po Sa­pie­gų rū­mų skliau­tais? D. Jo­kū­bai­tis pri­si­mi­nė Val­do­vų rū­mų pa­tir­tį, kur or­ga­ni­zuo­da­vo edu­ka­ci­jas, su­sie­tas su se­ną­ja XVI–XVII am­žiaus Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) li­te­ra­tū­ra. Mo­tie­jus Ka­zi­mie­ras Sar­bie­vi­jus, Jo­nas Rad­va­nas ir ša­lia – ne­ži­no­mi, sa­vo lai­ku neiš­gar­sė­ję au­to­riai, pri­va­lo­mą­ja tvar­ka Jė­zui­tų aka­de­mi­jo­je (da­bar­ti­nia­me Vil­niaus uni­ver­si­te­te) ra­šę ei­les. Tuo me­tu LDK bu­vo iš­vys­ty­tas pro­gi­nės poe­zi­jos žan­ras.

Kad neuž­liū­liuo­tų pa­si­kar­to­jan­čios te­mos ir rit­mai, įtrau­kė siur­rea­lis­tą Ža­ką Pre­ve­rą bei jo ge­nia­lią pa­pras­tu­mu poe­zi­ją.

Ra­my­bei at­ras­ti

Eks­kur­si­jos vie­ta – An­ta­kal­nis Vil­niu­je: LDK di­džio­jo et­mo­no ir Vil­niaus vai­va­dos Ka­zi­mie­ro Jo­no Sa­pie­gos rū­mai, Vieš­pa­ties Jė­zaus baž­ny­čia ir tri­ni­to­rių vie­nuo­ly­nas.

Ba­ro­ki­niai var­tai ve­da į bu­vu­sį par­ką.

„Ko­dėl su­si­tin­ka­me prie var­tų? Var­tai – įžan­ga į eks­kur­si­ją. Vi­di­nę pu­sę puo­šia dvi fi­gū­ros: vai­sin­gu­mo ir der­lin­gu­mo. Var­tai pa­ro­do, kad rū­mai nė­ra skir­ti de­monst­ruo­ti bu­vu­sio sa­vi­nin­ko K. J. Sa­pie­gos ka­ri­nes ga­lias, nuo­pel­nus. Tai – už­mies­čio re­zi­den­ci­ja, skir­ta ra­my­bei at­ras­ti “, – sa­ko gi­das.

Rū­mų es­mę nu­sa­ko virš pa­grin­di­nio įė­ji­mo ka­ban­ti len­ta su 1691 me­tų da­ta ir lo­ty­niš­ku už­ra­šu: „An­ta­kal­nis nuo se­no bu­vo vie­ta, kur iš griu­vė­sių pa­ki­lu­siuo­se rū­muo­se did­vy­ris ra­my­bę ran­da“.

Par­ke, ko­kį ma­to­me šian­dien, au­ga jau XIX–XX am­žiaus me­džiai. Tik se­niau­sia lie­pa, ko ge­ro, yra K. J. Sa­pie­gos am­ži­nin­kė.

Par­kas – pran­cū­ziš­ko ba­ro­ko sti­liaus, su­skai­dy­tas gy­vat­vo­rė­mis. Jei žiū­rė­si­me XVII am­žiaus aki­mis, da­bar­ti­niai me­džiai yra sve­tim­kū­niai: truk­dy­tų iš rū­mų gė­rė­tis fe­jer­ver­kais. Par­ke dar ga­li­ma at­sek­ti bu­vu­sias alė­jas, iš­skai­dy­mo li­ni­jas, nors anks­tes­ny­sis vaiz­das ap­ga­din­tas ca­ri­nių ir so­vie­ti­nių lai­kų sta­ti­niais.

„Par­kas ir rū­mai su­da­ro pa­sau­lie­ti­nę ba­ro­ko an­samb­lio da­lį, baž­ny­čia, vie­nuo­ly­nas – dva­si­nę, re­li­gi­nę. Vil­niu­je ir Lie­tu­vo­je tu­ri­me vie­nin­te­lį ba­ro­ki­nį an­samb­lį su vi­so­mis su­de­da­mo­sio­mis da­li­mis“, – sa­ko gi­das.

An­ge­las kei­čia be­lais­vius

Baž­ny­čia ir vie­nuo­ly­nas sta­ty­ti XVII am­žiaus pa­bai­go­je, tru­pu­tį vė­liau nei rū­mai. Baž­ny­čia – uni­ka­li Lie­tu­vo­je, nes vi­są erd­vę den­gia vien­ti­sas ku­po­las. Ar­chi­tek­tū­ri­nis spren­di­mas – „im­por­tas“ iš Ita­li­jos. Virš baž­ny­čios ma­ty­ti Sa­pie­gų her­bas: dvi­gu­bas kry­žius ir strė­lė.

Ko­dėl Vil­niu­je įsi­kū­rė vie­nuo­liai tri­ni­to­riai? Tri­ni­to­riai ("tri­ni­tas“ lo­ty­niš­kai – tre­jy­bė) – iš Is­pa­ni­jos ki­lę vie­nuo­liai. Pag­rin­di­nis jų že­miš­ka­sis dar­bas bu­vo tar­pi­nin­kau­ti tarp tur­kų os­ma­nų ir krikš­čio­niš­ko­jo pa­sau­lio, iš­per­kant krikš­čio­nis iš ne­lais­vės.

Pir­ma­sis tri­ni­to­rių vie­nuo­ly­nas LDK te­ri­to­ri­jo­je XVII am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je bu­vo įsteig­tas Lvo­ve, ant­ra­sis – Vil­niu­je. Pir­mą­jį įstei­gė Jo­nas So­bies­kis po gar­sio­jo Vie­nos mū­šio, kur len­kų ka­riuo­me­nė su lie­tu­viais su­stab­dė tur­kų os­ma­nų ag­re­si­ją Eu­ro­po­je.

K. J. Sa­pie­gos, LDK di­džio­jo et­mo­no, vy­riau­sio­jo ka­ro va­do, pa­grin­di­nės ko­vos XVII am­žiaus pa­bai­go­je ir bu­vo su tur­kais os­ma­nais. Pa­sak D. Jo­kū­bai­čio, steig­da­mas vie­nuo­ly­ną, jis ta­ry­tum sa­ko: da­rau vis­ką, ką ga­liu, ko­vos lau­ke, o ko nei­šei­na pa­da­ry­ti ko­vos lau­ke, tą pa­da­rys vie­nuo­liai. Baž­ny­čios fa­sa­de yra iš­kal­bin­ga skulp­tū­ri­nė gru­pė: an­ge­las kei­čia be­lais­vius – tur­ką ir krikš­čio­nį.

Iš­kal­bin­gos vie­nuo­ly­no pa­sta­to an­ge­lų po­ros, lai­kan­čios sky­dus. Vie­na po­ra su tri­mi­tu ir et­mo­no buo­že ta­ry­tum nu­sa­ko, kam rei­kia tri­mi­tuo­ti gar­bę – LDK di­džia­jam et­mo­nui.

Ka­rū­na virš sky­do, sa­ko D. Jo­kū­bai­tis, ga­li sim­bo­li­zuo­ti K. J. Sa­pie­gos am­bi­ci­jas: po Jo­no So­bies­kio mir­ties jis no­rė­jo tap­ti Len­ki­jos ka­ra­liu­mi ir Lie­tu­vos Di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu.

„Iš to ga­li­me spręs­ti, kad K. J. Sa­pie­ga bu­vo vy­ras aukš­tų sie­kių, aro­gan­tiš­kas, įžū­lus, ti­piš­kas tų lai­kų oli­gar­chas. La­bai iš­si­la­vi­nęs, mo­kė­si Va­ka­rų Eu­ro­pos uni­ver­si­te­tuo­se. Tu­rė­jo ry­šį su Pran­cū­zi­jos dva­ru, ne­tgi ban­dy­da­vo ves­ti at­ski­rą už­sie­nio po­li­ti­ką nei val­do­vo dva­ras. Jo sū­nus bu­vo ve­dęs vie­ną iš Pran­cū­zi­jos dva­ro frei­li­nų-da­mų. Bu­vo eu­ro­pie­tiš­ko mas­to žmo­gus su pla­čiu aki­ra­čiu ir di­de­lė­mis am­bi­ci­jo­mis“, – et­mo­no as­me­ny­bę api­bū­di­na gi­das.

Vie­nuo­ly­nas XIX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je ca­ro val­džios bu­vo už­da­ry­tas, baž­ny­čia pa­vers­ta Šv. Ar­kan­ge­lo My­ko­lo cerk­ve. Su­nio­ko­tas in­ter­je­ras, su­nai­kin­ta ba­ro­ki­nė sa­kyk­la, Alek­sand­ro Po­vi­lo Sa­pie­gos ant­ka­pis.

Sta­čia­ti­kiš­ka baž­ny­čia bu­vo iki XX am­žiaus tre­čio­jo de­šimt­me­čio. Lenk­me­čiu grį­žo ka­ta­li­kams. So­vie­ti­niais lai­kais čia bu­vo įsi­kū­ręs ka­ri­nio da­li­nio san­dė­lis: iki šiol ant skliau­tų ga­li­ma ma­ty­ti už­ra­šus, pa­lik­tus so­vie­tų ka­rių.

„Da­bar­ti­niai vie­nuo­liai, joa­ni­tai, jų ne­nut­ri­na – tam, kad ne­ty­čia neuž­si­mirš­tu­me“, – sa­ko D. Jo­kū­bai­tis.

Joa­ni­tų vie­nuo­li­ja įkur­ta prieš 42 me­tus. Vil­niu­je vie­nuo­liai ap­si­gy­ve­no 1993 me­tais.

Iš griu­vė­sių pa­ki­lę rū­mai

Sa­pie­gų rū­mai „žiū­ri“ ne tie­siai į par­ką. Ko­dėl? D. Jo­kū­bai­tis trum­pai dė­lio­ja rū­mų prie­šis­to­rę: val­dą An­ta­kal­ny­je Sa­pie­gos nu­pir­ko iš jė­zui­tų, jė­zui­tai ją bu­vo ga­vę iš Pa­cų, o prieš Pa­cus val­dė Non­har­tų gi­mi­nė (Pet­ras Non­har­tas, ny­der­lan­dų kil­mės ar­chi­tek­tas, va­do­va­vo Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čių rū­mų (Val­do­vų rū­mų) at­sta­ty­mo po gais­ro dar­bams).

Iki XVII am­žiaus pa­bai­gos rū­mų vie­to­je sto­vė­jo pa­sta­tas, tu­rė­jęs ki­to­kias for­mas. Pag­rin­di­nis fa­sa­das at­si­ra­do K. J. Sa­pie­gos per­sta­ty­mo me­tu. Bu­vo pri­sta­ty­ti ir du kor­pu­sai, pa­keis­ta vi­di­nė rū­mų struk­tū­ra. Bet pa­ts na­mas ne­bu­vo nu­griau­tas. „Iš griu­vė­sių pa­ki­lu­siuo­se rū­muo­se...“ – ci­ta­tą vėl pri­me­na D. Jo­kū­bai­tis.

Eks­ter­je­ro de­ko­re ga­li­ma pa­ma­ty­ti K. J. Sa­pie­gos at­vaiz­dus. Po ant­ro­jo aukš­to lan­gais yra ro­mė­niš­ko ti­po bius­tai, vaiz­duo­jan­tys et­mo­ną, ap­si­gau­bu­sį ro­mė­niš­ka to­ga. Sky­de ma­ty­ti rai­dės „J. K.“ ir su­kry­žiuo­ta et­mo­no buo­žė su kar­du.

Kai bu­vo sta­to­mi rū­mai, lai­kas LDK, sa­ko D. Jo­kū­bai­tis, bu­vo san­ty­ki­nai ra­mus. Di­dy­sis ka­ras su šve­dais ir Mask­va jau pa­si­bai­gęs. Tuo me­tu at­si­ran­da Sluc­kų rū­mai, Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čia Vil­niu­je, Pa­žais­lio vie­nuo­ly­no an­samb­lis, Vyg­rių vie­nuo­ly­nas.

Sa­pie­gų rū­mai baig­ti sta­ty­ti 1691 me­tais. Iki ga­lo jie taip ir ne­bu­vo įreng­ti, bet juo­se bu­vo re­zi­duo­ja­ma va­sa­ros me­tu.

„Rū­mai, žvel­giant iš išo­rės, šiek tiek ap­gau­di­nė­ja. Jei skai­čiuo­tu­me jų aukš­tin­gu­mą pa­gal lan­gus, pri­skai­čiuo­tu­me tris aukš­tus, pus­rū­sio lan­ge­lius ir dar ket­vir­tą aukš­tą – man­sar­dą. Iš tik­rų­jų yra du aukš­tai, pus­rū­sis ir man­sar­da. Ant­ra­me, rep­re­zen­ta­ci­nia­me aukš­te, yra dvi ei­lės lan­gų, tai su­ku­ria dvie­jų aukš­tų iliu­zi­ją. Ba­ro­kas žai­džia sa­vo for­mo­mis“, – sa­ko gi­das.

Šian­dien ma­to­me gels­vą, och­ros rū­mų spal­vą. Au­ten­tiš­kos spal­vos li­kę la­bai ne­daug. „Jei bū­tų at­kur­ta au­ten­tiš­ka spal­va, ko ge­ro, gi­liai nu­steb­tu­me“, – int­ri­guo­ja D. Jo­kū­bai­tis.

Dar 1981 me­tais, kai Sa­pie­gų rū­mai pri­klau­sė so­vie­tų ka­ri­nei val­džiai, Lie­tu­vos res­tau­ra­to­riai įsi­pra­šė at­lik­ti po­lich­ro­mi­nius fa­sa­do ty­ri­mus. Paaiš­kė­jo, kad rū­mai bu­vo švie­siai pilkš­vos spal­vos, o ten, kur stiu­ko lip­di­niai ir pi­liast­rai, – dan­giš­ko mė­lio. Toks bū­na dan­gus gra­žią, sau­lė­tą va­sa­ros die­ną.

Vi­są XVIII am­žių rū­mai pri­klau­sė Sa­pie­gų gi­mi­nei – kar­tais bū­da­vo įkei­čia­mi už sko­las, pa­skui iš­per­ka­mi. Rū­mai ne­bu­vo nu­sa­vin­ti ca­ro val­džios. Po LDK pa­sku­ti­nio pa­da­li­ji­mo Sa­pie­gos juos per­da­vė Ko­sa­kovs­kiams.

XIX am­žiaus pra­džio­je rū­mai ati­te­ko ca­ri­nei Vil­niaus mies­to ad­mi­nist­ra­ci­jai. Vil­niaus ge­ne­ral­gu­ber­na­to­rius Alek­sand­ras Rims­kis-Kor­sa­ko­vas rū­muo­se ir juos su­pan­čio­je te­ri­to­ri­jo­je įstei­gė li­go­ni­nę. Re­konst­ruk­ci­jos me­tu iš­ka­po­ta stiu­ko lip­dy­ba, iš­dau­žy­tos fres­kos, per­pla­nuo­tos erd­vės, už­mū­ry­tos lau­ko ga­le­ri­jos.

1927–1928 me­tais rū­muo­se įreng­ta Vil­niaus Ste­po­no Ba­to­ro uni­ver­si­te­to akių kli­ni­ka. Gar­sio­ji len­ta bu­vo per­neš­ta į vi­dų, prie jos pri­dė­tas Ju­ze­fo Pil­suds­kio bius­tas.

1940 me­tais atė­jus so­vie­tams, len­ta už­mū­ry­ta. Ją ra­do ir į vie­tą grą­ži­no ar­chi­tek­tas Eval­das Pur­lys (no­rin­tie­ji iš­sa­miai su­si­pa­žin­ti su rū­mų is­to­ri­ja, ga­li per­skai­ty­ti E. Pur­lio ir Rū­tos Ja­no­nie­nės iš­leis­tą mo­nog­ra­fi­ją „Sa­pie­gų rū­mai An­ta­kal­ny­je").

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro rū­muo­se vei­kė Vil­niaus prieš­lėk­tu­vi­nės gy­ny­bos ra­di­jo tech­ni­kos mo­kyk­la, nuo 1971 me­tų ta­pu­si aukš­tą­ja. Įdo­mu tai, kad ra­di­jo elekt­ro­ni­kos mo­kyk­la iš­si­kraus­tė, bet vei­klos ne­nut­rau­kė – iki šiol vei­kia Sankt Pe­ter­bur­ge.

Rū­mų vi­du­je

So­vie­ti­nei ka­riuo­me­nei pa­si­trau­kus, rū­mai bu­vo ati­duo­ti Na­cio­na­li­nei Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kai. Su­vo­kus, kad pri­tai­ky­ti juos kny­gų sau­gyk­lai kai­nuos itin daug, su­ma­ny­mo at­si­sa­ky­ta. Rū­mai įtrauk­ti į vals­ty­bės tur­to fon­dą.

XXI am­žius – ko­vos dėl rū­mų lai­kas. D. Jo­kū­bai­tis sa­ko, kad 2005 me­tais bu­vo at­si­tik­ti­nai su­ži­no­ta, kad Sa­pie­gų rū­mus no­ri­ma pri­va­ti­zuo­ti. Ki­lo di­de­lis triukš­mas, E. Pur­lys raš­tais ata­ka­vo tuo­me­tį Kul­tū­ros mi­nist­rą Vla­di­mi­rą Prud­ni­ko­vą. Daug su­si­ra­ši­nė­ji­mo, daug triukš­mo, kol ga­liau­siai bu­vo su­kur­tas pro­jek­tas rū­mus res­tau­ruoti.

Šian­dien įvyk­dy­tas pir­ma­sis jo eta­pas. Išg­rio­vus ca­ri­nių lai­kų, lenk­me­čio, so­viet­me­čio vi­di­nius už­sta­ty­mus, erd­vių su­skai­dy­mus, ga­li­ma pa­ma­ty­ti at­kur­tą vi­di­nę XVII am­žiaus pabaigos–XVIII am­žiaus pra­džios rū­mų ba­ro­ki­nę struk­tū­rą.

Šiau­ri­nė­je ga­le­ri­jo­je iš­li­ku­sios fres­kos, vaiz­duo­jan­čios ba­liust­ra­do­je gro­jan­čius mu­zi­kan­tus. Fres­kų au­to­rius – ita­lų dai­li­nin­kas Mi­ke­lan­dže­las Pa­lo­nis. Jo fres­kų ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir Vil­niaus ka­ted­ros Šv. Ka­zi­mie­ro kop­ly­čio­je. Vie­no­je iš fres­kų vaiz­duo­ja­mas ati­da­ry­tas Šv. Ka­zi­mie­ro kars­tas ir nu­ste­bę dva­riš­kiai. „Prie Ka­zi­mie­ro kars­to pa­vaiz­duo­tas ir pa­ts K. J. Sa­pie­ga, nors tuo me­tu jo ir gi­mu­sio ne­bu­vo. Bet, kaip fun­da­to­rius, ga­lė­jo sau tai leis­ti“, – šyp­so­si gi­das.

Pir­ma­sis rū­mų aukš­tas la­bai su­nio­ko­tas, ne­li­ko nė vie­nos kros­nies, jas kei­tė cent­ri­nis šil­dy­mas. Iš­li­ku­sios tik kū­re­ni­mo an­gos.

Pir­ma­ja­me aukš­te iš­mu­šus ca­ri­nių už­mū­ri­ji­mų sie­nas, at­si­den­gė ga­le­ri­ja su ar­ka­do­mis.

Li­pant laip­tais, iš pie­tų pu­sės at­si­ve­ria ant­ro­jo aukš­to ga­le­ri­ja su di­džiu­liais lan­gais, pro ku­riuos sau­lė dos­niai da­li­ja spin­du­lius. Sie­na, ant ku­rios krin­ta sau­lės švie­sa, bu­vo iš­ta­py­ta iliu­zo­ri­ne ta­py­ba: sa­vo­tiš­kas anų lai­kų 3D.

Ant­ra­ja­me, rep­re­zen­ta­ci­nia­me aukš­te, ga­li­ma pa­si­jaus­ti sve­čiuo­se pas Sa­pie­gas. Šei­mi­nin­kės mie­ga­ma­sis, šei­my­ni­nis val­go­ma­sis, kur grei­čiau­sia bu­vo Sa­pie­gų gi­mi­nės ga­le­ri­ja, šei­mi­nin­ko mie­ga­ma­sis. Ant sie­nų li­kę XVIII am­žiaus sie­nų de­ko­ro. Iš ap­ra­šy­mų ži­no­ma, kad grin­dys bu­vo iš­klo­tos skir­tin­gos me­die­nos par­ke­tu.

Di­džio­sios me­nės lu­bų aukš­tis sie­kia apie 8 met­rus.

D. Jo­kū­bai­tis sa­ko, jog ne­rei­kia ste­bė­tis K. J. Sa­pie­gos už­mo­jais. Ir ci­tuo­ja žo­džius, skir­tus Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos tur­tin­gie­siems: „Sta­ty­da­mi sa­vo pi­lis, re­zi­den­ci­jas, dva­rus, sta­ty­ki­te juos kuo di­des­nius, kuo pra­ban­ges­nius, nes be vi­so ši­to jū­sų po­niš­ku­mas nyks­ta.“ To­dėl ant trium­fų ar­kų ir bu­vo ra­šy­ta: '"Mū­sų puoš­nu­mas yra mū­sų tė­vy­nės puoš­nu­mas“ ar „Rem­ti ir puoš­ti tė­vy­nę – su­tar­ti su Mar­su ga­lin­gu“.

Koks li­ki­mas lau­kia Sa­pie­gų rū­mų? „Pa­gal li­ku­sius in­ter­je­rus yra pa­ruoš­ti at­kū­ri­mo dar­bai. Op­ti­mis­ti­nis sce­na­ri­jus – vie­ną die­ną (tos die­nos nie­kas ne­ži­no) rū­muo­se tu­rė­tų įsi­kur­ti Lie­tu­vos di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės ba­ro­ko kul­tū­ros ty­ri­mų ins­ti­tu­tas. Pras­min­ges­nės vie­tos ne­ra­si“, – sa­ko gi­das.

Eu­ge­ni­jaus BARZ­DŽIAUS-GIE­NOS nuo­tr.

Už ba­ro­ki­nių var­tų – Sa­pie­gų rū­mai, baig­ti sta­ty­ti 1691 me­tais.

Len­ta virš Sa­pie­gų rū­mų pa­grin­di­nio įė­ji­mo skel­bia, kad An­ta­kal­nis nuo se­no bu­vo vie­ta, kur iš griu­vė­sių pa­ki­lu­siuo­se rū­muo­se did­vy­ris ra­my­bę ran­da.

Sa­pie­gų rū­mų vi­dus.

Vieš­pa­ties Jė­zaus baž­ny­čio­je (Vil­niaus Iš­ga­ny­to­jo baž­ny­čia, Vil­niaus Tri­ni­to­rių baž­ny­čia) so­viet­me­čiu bu­vo įkur­tas ka­ri­nės in­ten­da­tū­ros san­dė­lis.

Po Sa­pie­gų rū­mų skliau­tais – Skir­man­to Sas­naus­ko at­lie­ka­ma mu­zi­ka ir Do­na­to Jo­kū­bai­čio skai­to­mos ei­lės.

Už gi­do Do­na­to Jo­kū­bai­čio nu­ga­ros – iš­li­ku­si Sa­pie­gų rū­mų fres­ka.

Do­na­tas Jo­kū­bai­tis eks­kur­si­ją po Vil­niaus An­ta­kal­nio Sa­pie­gų ba­ro­ko an­samb­lį va­di­na „bran­gak­me­niu ka­rū­no­je“.

Dienos populiariausi

30 dviračių pažymėta Tytuvėnuose

2017 m. liepos 15 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas