(detali)

Orai Kelmėje

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Krašto žinios

Gamtos vaikas nuo Išimo upės krantų

2017 m. liepos 8 d.
Dalia KARPAVIČIENĖ

Va­len­ti­na Ric­ke­vi­čie­nė su šei­ma jau dau­ge­lį me­tų gy­ve­na vaiz­din­ga­me Užg­lū­džio kai­me ne­to­li Už­ven­čio. Akims sun­kiai ap­rė­pia­mos erd­vės, kal­ne­liai, me­džių pul­ke­liai ir pul­kai, iš­si­rai­tęs Glu­do upe­liu­kas mo­te­riai kar­tais pri­me­na vai­kys­tės vie­tas to­li­ma­ja­me Ka­zachs­ta­ne. Ke­tu­rio­li­ka me­tų Va­len­ti­na pra­lei­do ne­to­li ga­lin­gos Iši­mo upės kran­tų, bet iš vai­kys­tės ir paaug­lys­tės at­si­neš­tas gam­tos gro­žio su­vo­ki­mas, mei­lė ir pa­gar­ba vis­kam, kas gy­va, nie­kur ne­din­go.

daliak@skrastas.lt

Va­len­ti­na su vy­ru ir anū­ke Di­la­na ap­niu­ku­sią lie­pos po­pie­tę ski­na braš­kes. Ro­dos, ke­lios aki­mir­kos, ir ki­bi­rė­lis pil­nė­ja.

Va­len­ti­na mo­ja ran­ka – pra­stos šie­met braš­kės. Ki­tą­met so­dins nau­jų. Kad ir sau bū­tų, ir dar par­duo­ti ga­lė­tų.

Pri­sė­du­si ant me­di­nio suo­liu­ko dau­gia­bu­čio pa­šo­nė­je, mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog su di­džiau­siu džiaugs­mu ir ne­ri­mu lau­kia kiek­vie­no jai skir­to pa­va­sa­rio. Va­len­ti­na sun­kiai iš­tve­ria žie­mą. O di­džiau­sias džiaugs­mas, kai pra­de­da nok­ti pir­mo­sios miš­ko uo­gos – že­muo­gės.

„Tai ir pa­si­lei­džiu miš­kais, ku­rių ap­lin­kui mus – dau­gy­bė. Ži­nau min­ti­nai, kur uo­gos. Akys ir šir­dis džiau­gia­si, kai pa­ma­tau rau­do­nuo­jan­tį ki­li­mą. Ro­dos, nė rink­ti ne­rei­kia – že­muo­gės pa­čios su­bė­ga į ki­bi­rė­lį“, – šyp­so­si.

Pa­si­bai­gus že­muo­gia­vi­mo lai­kui, jau rei­kia ir į braš­kes dai­ry­tis. Po braš­kių atei­na ei­lė avie­tėms, po avie­čių, kar­tais – ir anks­čiau, pra­si­de­da gry­bų se­zo­nas.

„Šie­met jau pra­dė­jau gry­bau­ti, ra­dau vo­ve­rai­čių. Tik spė­ju su­ktis nuo uo­gų prie gry­bų“, – pa­sa­ko­ja.

Per­nai Va­len­ti­na pri­rin­ko la­bai daug ba­ra­vy­kų. Sun­ku ir pa­ti­kė­ti – po de­šimt ki­bi­rų per die­ną. Ti­ki­si ir šiais me­tais ne pra­stes­nio der­liaus.

Gra­žiai lie­tu­viš­kai su leng­vu že­mai­tiš­ku ak­cen­tu kal­ban­ti Va­len­ti­na ki­lu­si iš Šiau­rės Ka­zachs­ta­no. Jos lie­tu­vis tė­vas ir Lie­tu­vos ru­sė ma­ma su­ma­nė iš­vyk­ti į to­li­mą ša­lį už­dar­biau­ti. Va­len­ti­na ten ir gi­mė, kaip ir dar trys jos se­se­rys.

Nors Šiau­rės Ka­zachs­ta­ne Va­len­ti­na gy­ve­no 14 me­tų, dau­gy­bė įspū­džių li­kę iki šių die­nų. Kli­ma­tas ten ki­toks. Žie­mą – di­džiu­liai spei­gai, be au­li­nu­kų, šil­tų kai­li­nu­kų, va­di­na­mų „tu­lu­pais“, ge­riau nė no­sies į lau­ką ne­kiš­ti. Einant į mo­kyk­lą, kad ne­nu­šal­tų skruos­tų ir no­sies, tė­vai žą­sų tau­kais iš­tep­da­vo. Va­sa­rą – ne ma­žes­ni karš­čiai. Ki­to­kie ir au­ga­lai, ku­rių pil­na. Ypač gra­žūs že­maū­giai ska­ro­ti ber­žai. Jau nuo ma­žu­mės rink­da­vo lau­ki­nių vyš­nių uo­gas, au­gan­čias ant že­maū­gių vyš­nai­čių, braš­kes, skin­da­vo čes­na­kus, rūgš­ty­nes.

„O ko­kia di­džiu­lė ir ga­lin­ga Iši­mo upė! Kiek sy­kių su tė­vu ei­da­vau žve­jo­ti, ne­sus­kai­čiuo­siu. Esu pa­ga­vu­si eše­rių, ku­rie ten ryš­kiai rau­do­nos spal­vos, mil­ži­niš­kų ly­de­kų, vė­gė­lių“, – var­di­ja mo­te­ris, žve­jo­jan­ti iki šių die­nų. Tik Užg­lū­džio prū­de­liuo­se žu­vys ki­to­kios. Kim­ba eše­riai, ka­ro­siu­kai. Bet žve­jo­ji­mo ma­lo­nu­mas, lau­ki­mas, kol už­kibs ir ką iš­trauk­si, toks pat, kaip vai­kys­tė­je. Ka­zachs­ta­ne daž­niau­siai rink­da­vo gruz­dus. Va­len­ti­nos ma­ma šiuos gry­bus ma­ri­nuo­da­vo – lai­ky­da­vo su­slėg­tus di­de­lė­se sta­ti­nė­se. Ka­dan­gi bu­vo per ma­ža, Va­len­ti­na ne­si­do­mė­jo ma­ri­na­vi­mo re­cep­tu, ku­ris da­bar tik­rai pra­vers­tų.

„Ka­zachs­ta­ne gy­ve­no­me tos ša­lies mas­tais kai­me, ku­rio dy­dis – kaip Kel­mė. „Kai­me“ bu­vo net ins­ti­tu­tas“, – pri­si­me­na Va­len­ti­na. Bet at­vy­kė­liai iš Lie­tu­vos gy­ve­no pa­pras­tai, sten­gė­si pri­si­dur­ti ir iš ūkio. Lai­kė gy­vu­lių.

Ne­ži­nia, kaip bū­tų su­si­klos­tęs Va­len­ti­nos li­ki­mas, jei bū­tų tė­vai li­kę Ka­zachs­ta­ne, ta­čiau rei­kė­jo pa­dė­ti Va­len­ti­nos se­ne­liams iš tė­vo pu­sės. Šei­ma par­va­žia­vo į Užg­lū­dį. „Čia dar bro­lio su­lau­kiau“, – Va­len­ti­na šyp­so­si.

Ru­siš­ką mo­kyk­lą lan­kiu­siai mer­gai­tei Lie­tu­vo­je ne­bu­vo leng­va. Mo­kyk­lą Už­ven­ty­je bai­gė pra­stais pa­žy­miais. Sun­kiau­siai se­kė­si lie­tu­viš­kai ra­šy­ti. Mo­ky­to­ja ne­ga­lė­da­vu­si dau­giau ne­gu vie­ne­tu Va­len­ti­nos ra­ši­nių įver­tin­ti. Kal­bė­ti lie­tu­viš­kai pro­ble­mų ne­bu­vo.

Va­len­ti­na su­pra­to, kad moks­lų žmo­gus ne­bus. Iš­te­kė­jo, be­veik pa­me­čiui su­lau­kė ke­tu­rių vai­kų: Dei­man­tės, Aud­riaus, Dei­vy­do, Ži­vi­lės. Da­bar jau ir ke­tu­riais anū­kais su vy­ru Al­vy­du Ric­ke­vi­čiu­mi džiau­gia­si.

Že­mai­ti­jo­je įlei­du­si šak­nis, ge­rai čia be­si­jau­čian­ti, Va­len­ti­na Ric­ke­vi­čie­nė vis pri­si­me­na sa­vo vai­kys­tės kraš­tą, jo gro­žį. Ka­zachs­ta­ne mo­te­ris ne­beap­si­lan­kė. To­li­ma ir bran­gi bū­tų ke­lio­nė – dau­giau kaip 4 000 ki­lo­met­rų. Ka­zachs­ta­ne yra li­ku­si Va­len­ti­nos krikš­to ma­ma, ją, dar vi­sai ma­žą pa­krikš­ti­ju­si van­de­niu.

„Cerk­vė Pet­ro­pav­lovs­ke bu­vo la­bai to­li, to­dėl lei­do taip pa­krikš­ty­ti. Kai grį­žo­me į Lie­tu­vą, ket­vir­to­je kla­sė­je bu­vau dar sy­kį pa­krikš­ty­ta kle­bo­no baž­ny­čio­je. Dvi kū­mas tu­riu“, – mo­te­ris įsi­ti­ki­no sun­kiai nu­spė­ja­mais, o kar­tais – ir ne­nus­pė­ja­mais gy­ve­ni­mo vin­giais.

Va­len­ti­na be­veik tik­ra, jog sa­vo vai­kys­tės kraš­to ne­beap­lan­kys. La­bai no­rė­tų su­si­ras­ti krikš­ta­mo­tę ir bend­rau­ti bent laiš­kais su ja, jei gy­va, ar­ba jos vai­kais. „Tan­kiai ją sap­nuo­ju. Sap­ne su­si­tin­ka­me. Keis­tas jaus­mas“, – mo­te­ris nu­ty­la.

Trum­pą ty­lą nu­trau­kia su braš­kiu ki­bi­rė­liu pa­rei­nan­ti anū­kė Di­la­na. Mo­čiu­tė šyp­so­si, su anū­ke per­rink­da­ma uo­gas. Užg­lū­dy­je – lie­tu­viš­ka va­sa­ra.

Au­to­rės nuo­tr.

Braš­kės, pa­sak Va­len­ti­nos, šie­met ne­di­de­lės užau­go. Mo­te­ris ti­ki­si ge­res­nio der­liaus miš­ko uo­gų der­liaus.

Va­len­ti­na Ric­ke­vi­čie­nė sa­ve va­di­na gam­tos vai­ku. Kai­me va­sa­ro­ti pa­tin­ka ir anū­kei Di­la­nai.

Dienos populiariausi

30 dviračių pažymėta Tytuvėnuose

2017 m. liepos 15 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas